Ligos, kurią dabar vadiname cukriniu diabetu, ypatybės pirmą kartą buvo aprašytos senovės Egipte. Bėgant amžiams, kiti autoriai aprašė klasikinius ligos požymius: padidėjusį cukraus kiekį kraujyje, šlapime, troškulį taip pat pagrindinį insulino vaidmenį ir kasą, kaip insulino šaltinį.

Cukrinis diabetas (CD) – lėtinė liga, kurios metu padidėja gliukozės kiekio koncentracija kraujyje (hiperglikemija). Ji  toksiškai veikia įvairias organizmo ląsteles ir audinius. Kadangi visų mūsų kraujyje yra gliukozės, tai reiškia, kad yra nustatytos normalios gliukozės koncentracijos kraujyje (glikemijos) vertės.

Normali glikemija nevalgius sveikiems žmonėms yra nuo 3,9 iki 5,6 mmol/l.  Gliu­ko­zė krau­jy­je yra svar­biau­sias re­gu­lia­to­rius, le­mian­tis in­su­li­no at­pa­lai­da­vi­mą kasos be­ta ląs­te­lė­se. Pa­di­dė­jus krau­jo gliu­ko­zės kon­cen­tra­ci­jai, be­ta ląs­te­lė gliu­ko­zę ab­sor­buo­ja (su­ge­ria) ir ima sti­mu­liuo­ti in­su­li­no ga­my­bą bei jo iš­sky­ri­mą į krau­ją. Su­ma­žė­jus glikemijai, be­ta ląs­te­lė gliu­ko­zės sugeria ma­žiau, o ta­da su­ma­žė­ja tiek in­su­li­no sin­te­zė, tiek ir jo iš­sky­rimas.

Insulino gamyba organizme sveikiems žmonėms atitinka suvartotos gliukozės kiekį, taip palaikoma normali gliukozės koncentracija kraujyje. Kasdien organizmo funkcijos palaikyti reikia apie 200 g gliukozės. Smegenims gliukozė yra gyvybiškai svarbi, tad jos yra pagrindinės gliukozės vartotojos: smegenų gliukozės poreikis siekia 100 gramų per parą. Likusią gliukozės dalį sunaudoja  raumenys, riebalinis ir kiti audiniai. 

Šiuo metu CD yra nustatomas pagal padidėjusią gliukozės koncentraciją nevalgius arba pagal gliukozės toleravimo testą (GTM).

Cukrinis diabetas gali būti:

• 1 tipo (sutrikusi insulino gamyba kasoje, arba absoliutus jo trūkumas);
• 2 tipo (sumažėjęs jautrumas insulinui ir santykinis jo trūkumas);
• gestacinis (kai pirmą kartą pasireiškia nėštumo metu).

Cukrinis diabetas pasireiškia arba padidėjusia gliukozės koncentracija kraujyje, arba jos sukeltais simptomas.

1 tipo diabetu sergantys pacientai pas gydytoją kreipiasi dėl hiperglikemijos sukeltų simptomų. Klasikinė simptomų triada: gausus šlapinimasis (poliurija), troškulys, svorio netekimas. Šio tipo diabetu serga vaikai, jauni (iki 35 metų amžiaus) žmonės.

2 tipo diabetas dažniausiai nustatomas vyresniems nei 40 metų amžiaus žmonėms, tačiau pastaruoju metu pastebima, kad ši liga neaplenkia ir jaunų žmonių. Lyginant jaunesnius nei 40 metų amžiaus sergančiuosius su vyresniais, nutukimas jaunesniajai grupei stebimas dažniau.

Jaunesniems pacientams liga įtariama pagal netiesiogines ligos pasekmes:

• dažnos infekcijos, ypač šlapimo takų, grybelinės, odos, iššutimai;
• pėdos patologija (opos), gangrena;
• regos sutrimai;
• kraujagyslių pakenkimai: insultas, infarktas, sutrikusi kojų kraujotaka;
• neuropatiniai simptomai: jutimo sutrikimai, galūnių skausmai, pirštų tirpimai, šalimai, įvairūs keisti jutimai, erekcijos sutrikimai;
• nuolatinis nuovargis, mieguistumas, nuotaikų kaita;
• be priežasties mažėjantis kūno svoris. 

Šiam diabeto tipui būdinga laipsniška ligos pradžia, todėl liga gali būti nediagnozuojama ilgesnį laiką arba aptinkama atsitiktinai. Dažnai liga nustatoma be paciento išsakomų skundų, atlikus įprastus kraujo tyrimus – gliukozės ar GTM.

2 tipo cukrinis diabetas dažnai diagnozuojamas pavėluotai, nes žmogus gali ilgai nejausti jokių simptomų, todėl nustačius ligą 20-50 procentų tokių pacientų jau randamos komplikacijų. Vadinasi, ankstyva diagnostika yra labai svarbi.

2  tipo cukrinis diabetas įtariamas vyresniems nei 40 m. asmenims, turintiems bent vieną iš šių rizikos veiksnių:

1. pilvinio tipo antsvoris (KMI  ≥ 25 kg/m²) arba nutukimas (KMI  ≥ 30 kg/m²);
2. mažas fizinis aktyvumas;
3. CD tarp giminių;
4. moterys, kurios sirgo nėščiųjų diabetu arba gimdė naujagimį didesnį nei 4 kg svorio,
5. arterinė hipertenzija (AKS ≥ 140/90 mmHg);
6. didelio tankio cholesterolio < 0,90 mmol/l, arba trigliceridų kiekis > 2,82 mmol/l;
7. sergančios policistinių kiaušidžių sindromu;
8. anksčiau buvęs gliukozės apykaitos sutrikimas;
9. širdies ir kraujagyslių ligos (insultas, infarktas);
10. dažnos pasikartojančios odos infekcijos;
11. gimimo svoris iki 2,5 kg arba > 4 kg;
12. diabetui būdingi simptomai.

Cukrinio diabeto diagnostika priklauso nuo to, ar pacientas patiria simptomus. Dažnai abejais atvejais atliekamas gliukozės tolerancijos mėginys (GTM). Atlikus tyrimą cukrinis diabetas diagnozuojamas, kai glikemija veninio kraujo plazmoje nevalgius siekia ≥ 7 mmol/l ir 2 val. po 75 g gliukozės krūvio ≥ 11,1 mmol/l. Pasireiškus simptomams CD gali būti diagnozuojamas ir be GTM, kai glikemija nevalgius siekia ≥ 7 mmol/l arba glikemija pavalgius ar nevalgius ≥ 11,1 mmol/l.

Nustačius ligą įvertinamos komplikacijos ar jų atsiradimo rizika. Gera gliukozės koncentracijos kraujyje kontrolė ir ankstyvas komplikacijų nustatymas gali padėti labai sumažinti sergančiųjų diabetu ligotumą. Gydytojas, atsižvelgdamas į ligos eigą, gali skirti geriamuosius, injekcinius neinsulininius vaistus, arba insuliną.

Tai pirmą kartą nėštumo laikotarpiu nustatytas gliukozės apykaitos sutrikimas, kai kraujyje daugėja su maistu gaunamos ir ląstelių nepasisavintos gliukozės. Ši būklė dažniausiai praeina po gimdymo.

Nėščios moters gliukozės kiekis kraujyje būna žemesnis nei ne nėštumo metu, nes nėščiai moteriai reikia daug energijos, todėl gestacinio diabeto nustatymui pakanka mažesnio glikemijos pakilimo virš normos. Visoms nėščiosioms atliekamas gliukozės kiekio tyrimas veninėje plazmoje nevalgius. Iki 24 nėštumo savaitės nustačius glikemiją nevalgius ≥ 5,1 mmol/l, diagnozuojamas gestacinis diabetas. Nuo 24 nėštumo savaitės atliekamas 3 taškų GTM.

Nėščioji, kuriai diagnozuotas gestacinis diabetas, dažniausiai niekuo nesiskundžia, tačiau šioms moterims nėštumo metu gali dažniau pakilti kraujospūdis, padaugėti vaisiaus vandenų, prasidėti gimdymas prieš laiką,  dėl stambesnio vaisiaus dažniau gali prireikti cezario pjūvio operacijos.

Pagrindinis gestacinio diabeto gydymas – gyvensenos keitimas, apimantis mitybos korekciją, svorio kontrolę, fizinį aktyvumą bei glikemijos sekimą.

Cukrinio diabeto gydymas tik tada efektyvus, kai pacientas pats prisiima atsakomybę už didžiąją gydymo dalį. Todėl svarbu pacientų mokymas, pagalba bei parama. Gydant svarbu ir gera rizikos veiksnių kontrolė, anksti aptikti komplikacijas bei jas gydyti. Taigi svarbiausi veiksniai – mokymas, dieta, fizinis aktyvumas bei medikamentinis gydymas.

Esminis dietinio gydymo principas – vengti rafinuoto cukraus, suderinti pagrindinių maisto medžiagų santykį ir mažinti riebalų kiekį maiste. Čia padėtų gydytojo dietologo ar slaugytojos dietologės konsultacijos.

Fizinio aktyvumo stoka gali turėti įtakos cukrinio diabeto išsivystymui, tad fiziniai pratimai turėtų būti CD kontrolės sudėtinė dalis. Jie sumažina gliukozės koncentraciją kraujyje, pagerindami jautrumą insulinui. Jie taip pat gali sumažinti kūno masę, didelį kraujospūdį, dislipidemiją (padidėjusį kraujo riebalų kiekį). O svarbiausia, gali sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Svarbu reikiamo fizinio krūvio siekti pamažu, įvertinti hipoglikemijos grėsmę ir prisiminti, kad bet koks fizinis aktyvumas yra geriau nei nieko.

Būklė, kai sergančiajam CD glikemija sumažėja ≤ 3,9 mmol/l. Tai dažniausia gydymo insulinu komplikacija ir yra svarbiausia paciento ir jo artimųjų nerimo priežastis. Ši būklė išsivysto, kai suleisto insulino ar tam tikrų geriamųjų vaistų dozės neatitinka suvartoto maisto, fizinio aktyvumo poreikių. Hipoglikemijos tipiniu atveju vystosi per kelias minutes.

Daugelis pacientų patiria prakaitavimą, širdies plakimą, drebulį, alkį, mieguistumą, kai kurie tampa irzlūs ar net agresyvūs. Kitus pacientus greitai ištinka hipoglikeminė koma.

Epizodus gali sukelti nereguliarus valgymas, neįprastas fizinis aktyvumas ar alkoholio perteklius. Hipoglikemija gali būti lengva, vidutinė ir sunki. Visi pacientai ir jų giminaičiai turėtų būti supažindinti su hipoglikemijos simptomais ir pagalba jos metu.

Paruošė: Šeimos gydytoja Jūratė Budreckytė

LT25DI00027